2017-11-21, antradienis, 14:09.     Šiandien Viduklėje saulė teka 08:16, leidžiasi 16:17, dienos ilgumas 8:i.

Tėvynės labui

2016-10-25, paskelbė www.mano Raseiniai.lt
Tėvynės labui

„Dirbame Tėvynės labui“ – tokie žodžiai galėtų puikuotis ant policijos rėmėjui įteikiamo ženklelio. O kas geriau apie darbą visuomenei gali papasakoti du patyrę vidukliškiai - Juozas Trumpius ir Juozas Kačinskas. Todėl nusprendėme pakalbinti abu policijos rėmėjus Juozus apie tarnavimą tėvynei, pagalbą policijai ir patriotizmą.

 

       Kaip tapote policijos rėmėjais?

JK -Policijos rėmėjais tapome labai paprastai. Šaulių sąjunga sudarė sutartį su policija, kuri nurodo kad šauliams priklauso būti policijos rėmėjams. Mes neturėjome nieko prieš tokią nuostatą ir įstojome į policijos rėmėjų gretas.

 

O į šaulių sąjungą abu įstojome 1996 metais. Tas judėjimas prasidėjo Tauragėje ir mes ten ir įstojome. Iš pat pradžių tekdavo važinėti į Tauragę, o paskui mus perėmė Kaunas. Dabar mes priklausome Raseinių kuopai, Viduklės būriui.

 

JT- Kodėl būtent pasirinkome tokį kelią? Matyt todėl, kad mūsų tėvai buvo patriotai, prijaučiantys laisvės kovoms tai ir mes buvome auklėjami ta patriotine dvasia. Abu norėjome stoti į šaulių organizaciją. Pradžioje mūsų buvo 16, bet ilgainiui mūsų vis nubyrėdavo. O dabar tų tikrųjų šaulių liko nedaug – 5 ar 6.

 

Būdami policijos rėmėjais mes tęsiame senųjų šaulių tradiciją, nes ankščiau įvairiuose renginiuose budėdavo šauliai.

 

     Kiek laiko esate policijos rėmėjais?

JT - Policijos rėmėjais esame daugiau nei 10 metų. Ankščiau mūsų buvo daugiau bet dabar dėl ligų ir senatvės skaičius sumažėjo. Dabar Viduklėje likome tik mes du.

 

Norėdamas tapti policijos rėmėju žmogus turėtų įvertinti savo galimybes padėti, mat kartais tenka dirbti vakarais, savaitgaliais, poilsio dienomis. Ne visi žmonės gali aukoti savo laiką, o juos skatinti pareigūnai taip pat gali tik nematerialiomis priemonėmis.

 

     Kokios yra jūsų, kaip policijos rėmėjo, pareigos?

JK – Mūsų pagrindinė užduotis - užtikrinti viešąją tvarką. Mes daugiausia budime renginiuose. Pareigūnams labai praverčia papildomos pajėgos didelių viešų renginių metu, kai vienoje vietoje susiburia daug žmonių ir padaugėja teisės pažeidimų.

 

Mes dviese skaitomės kaip ekipažas ir budime savo teritorijoje kurią sudaro Viduklė, Paupys, Geležinkelio stotis, Pryšmančiai, Šienlaukis. Mums vadovauja Darius Jonaitis ir mums paskambina kada reikia pabudėti.

 

Dabar yra sudaryta nauja trijų metų sutartis, kurioje yra nurodomos reikalingos valandos. Ankščiau to nebūdavo, budėdavai kiek galėdavai ir to pakakdavo.

 

JT – Dabar mums reikia išdirbti apie 90 valandų. Budime po penkias valandas. O ir renginiuose budime. Tų renginių Ariogaloje, Molavėnuose, Šiluvoje ar kitur per metus susidaro gana nemažai.

 

      O patys galite sulaikyti nusikaltėlius?

JK – Mes patys sulaikyti viešąją tvarką pažeidinėjančių asmenų negalime, bet privalome apie pažeidimą nedelsiant pranešti policijai ir organizuoti įvykio vietos apsaugą, kol atvyks policijos pareigūnai. Taip pat turime suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą nukentėjusiems. Žinoma, tam, kad galėtume įvykdyti tokius reikalavimus, mes išklausėme ir specialius kursus.

 

JT – Instruktorius mus pamokino kaip sulaikyti pažiedėję, kaip uždėti antrankius, tik aišku realiame gyvenime tuos antrankius uždėti yra sudėtingiau, nes niekas juk vietoje nestovės ir nelauks kol to jam antrankius uždėsi.

 

        Ar teko kam uždėti tuos antrankius ar dalyvauti kokiuose ypatinguose sulaikymuose?

JK – Ne, neteko, nors policijos rėmėjais esame daugiau nei dešimtmetį. Didelių incidentų nėra pasitaikę. Būna, kad reikia ką nors perspėti ar sudrausminti, jei žmogus yra neblaivus. Mes budime su šaulių uniformomis, o tai skiepija didesnė pagarbą.

 

JT – Pamenu buvo renginys Nemakščiuose kuomet buvo ir vidukliškis įgaliotinis Audrius Jocius. Ten buvo kilę nesklandumų dėl vieno įsiaudrinusio piliečio. Bet pareigūnai jį greitai suraitė ir įkišo į mašiną. Ten dalyvavau ir aš. Bet šiaip tokie incidentai yra retenybė.

 

        O jūs kaip policijos rėmėjau gaunate kokių ypatingų privilegijų ar teisių?

JT –Kažkokių ypatingų teisių neturime. Mes galime reikalauti, kad asmenys laikytųsi viešosios tvarkos ir nepažeistų įstatymų. Didesnės teises turime jai dirbame kartu su policijos pareigūnu. Tuomet mes galime saugant viešąją tvarką, padėti pareigūnams įstatymų nustatytais atvejais sulaikyti ir pristatyti teisės pažeidėją į policijos įstaigą arba įstatymų nustatyta tvarka įeiti į gyvenamąsias ir kitas patalpas, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimui. Taip pat galime kartu su policijos pareigūnais stabdyti transporto priemones jei vairuotojas pažeidžia kelių eismo taisyklių reikalavimus ir panašiai.

 

JK – Mano nuomone policijos rėmėjas yra tiltas tarp policijos ir visuomenės. Jis yra tarpininkas, jungiamoji grandis. Mes matome policijos darbą, bet kartu susieiname ir pakalbame su mūsų apylinkių žmonėmis.

 

JT- Teisybės dėlei tas užrašas „Policijos rėmėjas“ turėtų būti pakeistas į „Policijos pagalbininkas“, o ir šūkis turėtų būti „Ginti, saugoti, padėti“.

 

        Ar nepavargstate? Ar nesinori pailsėti?

JK – Būčiau nieko prieš tik, kad nėra kam mus pakeisti. Galėtume tik retkarčiais padalyvauti, bet pamainos nėra. Mes esame jau seneliai - šauliai veteranai ir policijos rėmėjai. Norėtųsi, kad į mūsų vietą ateitų jaunoji karta. Jaunųjų šaulių yra, bet norėtųsi kiek daugiau ir policijos rėmėjų. Jų yra, bet nedaug.

 

JT – Tai toks dalykas, kuriam reikia pasišventimo ir užsispyrimo. Tu už „ačiū“ aukoji savo laisvalaikį ir pinigus. Bet jei esi patriotas tai ir ryžtiesi tokiai aukai. Juk turi kažkas pastovėti.

 

JK – Mes abu buvome aktyvūs dar Sąjūdžio laikais. Aš pats stovėjau ir Baltijos kelyje ir kitur.

 

JT – Svajojome ir galvojome, kad bus geriau, bet išėjo ,kaip išėjo. Kai tik atgavome laisvę buvo daug netvarkos. Per ją atsirado žemės grobstymai ir visa kita.

 

JK – Daug žmonių nusivylė. Dar ir dabar yra daug žmonių nusivylusių. Tačiau jei tu esi tikras patriotas, savo tautos atstovas tai net ir lyginti negalima šių laikų su rusų laikais. Už ką galvas padėjo partizanai? Už ką gyvulių vagonais buvo vežami tremtiniai? Už laisvę.

 

O dabar yra daug nusivylimo. Juk ir pats žvelgi ir matai, kad ne viskas yra gerai. Prisikūrė daug partijų, jų programos tampa panašios viena į kitą, o pamirštama svarbiausia – žmogus. Atitrūko valdžia nuo žmogaus.

 

Dėl to žmonės ir emigruoja, išvyksta į užsienį. Kaimuose nebėra kam gyventi ir dirbti. Aš pats ūkininkauju, bet dabar sunkiai randu norinčių dirbti. Turbūt ne už tokią Lietuvą mes kovojome. Bet mes, lietuviai, turime laikytis išvien. Todėl mes ir esame ir šauliai ir policijos rėmėjai.

 

JT – Mes norime padėti paprastiems žmonėms, kad jie jaustųsi saugesni. Ankščiau buvo daug vagysčių ir nemaža chuliganizmo atvejų. Bet dabar, po truputį, tokių įvykių pradėjo mažėti.

 

       Galbūt nėra skiriamas pakankamas dėmesys patriotiniam ugdymui?

JK – Mes, kaip šauliai, stengiamės įamžinti mūsų istoriją. Savo rankomis pastatėme kryžių prie partizanų bunkerio Blinstrubiškių miške. Šaulių veiklos netrūksta, kaip šauliai dalyvaujame daug renginių. Jei jau duodi priesaiką, tai turi dalyvauti valstybinėse šventėse. Bet kalbant apie patriotizmą, tai jis iš tikrųjų yra prislopęs.

 

JT – Norisi, kad jaunimas labiau padėtų policijai. Mūsų amžius jau baigiasi. Artėjame prie finišo tiesiosios. Gerai, kad dar tvirtai jautiesi, bet tokiuose metuose gali greitai subyrėti. Būtų smagu, kad jaunimas perimtų mūsų pavyzdį ir padėtų Lietuvai.

 

       O aplinkinių požiūris pasikeičia į jus, jums tapus policijos rėmėjais?

JK – Taip. Smagu, kuomet eini į parduotuvę ar lauki autobusų stotelėje, o žmonės elgiasi pagarbiau. Dažnas ir padėkoja bei sako, kad jaučiasi saugesni. O mums to ir pakanka.

 

Mes patys esame kilę nuo Viduklės. Viduklė – nedidelis miestas, čia mes vieni kitus gerai pažystame. Nepasitaikė, kad kas priešgyniautų ir labai akis draskytų. O ir pasipriešinti nekyla noras kuomet matai liemenę su užrašu policija. Be to mes dėvime ir savo šaulių uniformas.

 

JT – Pirmąją dieną mums įteikė ir bananų. Tik, kad jais nieko „pavaišinti“ neprisireikia. Užtenka pakalbėti, sudrausminti ir būna viskas tvarkoje.

 

JK -Visada reikia rasti kompromisą. Jei yra žmogus aršesnis, jį greičiau nuraminsi žodžiu, o ne jėga. Bausmėmis žmogaus nepataisysi.

 

       O jūsų pačių požiūris į policijos darbą pasikeitė kuomet tapote rėmėjais?

JK – Pasikeitė į gerą. Manau, kad daug padeda ir dabartinė reforma kuri iškrapšto pareigūnus iš kabinetų ir pasiunčia juos į gatves.

 

       Ar daug įvykių tenka užfiksuoti budint?

JK – Nepasakyčiau, kad labai daug. Būna, bet daugiau per šventes. Ankščiau, tų įvykių tikrai gerokai daugiau buvo, o dabar vieši renginiai tapo kultūringesni. Tarkim Joninės Sujainiuose – miela, malonu, gražu. Dabar ir Viduklės koldūnų šventė praeina gerokai ramiau, o anksčiau gi būdavo visko.

 

Dabar dažniau perspėjame nedrausmingus vairuotojus, kurie atvažiuoja į renginį ir pastato savo transporto priemonę nekreipdami dėmesio į ženklus.

 

JT – Teko budėti Raseiniuose ir vieną kartą, važiuojant pro sankryžą pastebėjome , kad vyksta grumtynės dėl rankinės. Bet tik pamatė pareigūnus su tarnybiniu šunimi, iškarto metė viską ir pabėgo. Šuo dar juos vijosi, bet nepagavo. O tikrąjį rankinės savininką pavyko surasti pagal mobilųjį telefoną.

 

          Gaunate paskatinimų?

JK – Daugiausiai gauname paskatinimų ir padėkų. Negali sakyti, kad mus pamiršta. Padėkovoja ir pakanka. Juk mes ne dėl apdovanojimų, privilegijų ar padėkų stengiamės. Norime tarnauti tėvynei ir mūsų visuomenei. Juk kaip doras žmogus tu neleisi skriausti kitų, o kaip pareigūnas – juo labiau.

 

JT - Toks darbas yra reikalingas. Anksčiau, galbūt ne visi policininkai į tokią veiklą žiūrėjo teigiamai, nes mes buvome labiau kaip našta. Anuomet, kuomet buvo registruojamas mūsų budėjimas, pareigūnai turėdavo atvažiuoti ir pasiimti mus, o pasibaigus budėjimui parveždavo atgal. Dabar, pasikeitus tvarkai, mes savarankiškai galime budėti, todėl pareigūnams mūsų taip prižiūrėti nebereikia.

 

JK – Svarbiausia, kad dėl mūsų nebūtų gėda ateities kartoms, o jos galėtų mumis didžiuotis. Mano sūnus dirba toje pačioje sistemoje ir sako, kad aš jį įkvėpiau ir, kad jis manimi didžiuojasi. O ko daugiau paprastam žmogui bereikia?

 


Gediminas KUČINSKAS, Raseinių rajono laikraštis „Alio Raseiniai“
V. Judicko nuotr.


 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai


Tinklapis priklauso
UAB „MEDIA 44“
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@elengvai.lt


Daugirdo 8 - 307 LT-60149 Raseiniai


Tinklas